Kaip kalbi su savimi?
Ar tavo bendravimas su savimi ir kitais vyksta tuo pačiu balso tonu? Ar stebėjai kada savo mintis? Aš pradėjau stebėti palyginus visai neseniai, ir... ir - išsigandau!
Grįžimas namo. Į save. Taip pavadinčiau šiomis dienomis proto ir minčių srityje nusidriekusius saulės spindulius. Tokia mano savijauta yra dabar. Tačiau taip buvo tikrai ne visada.
Visą gyvenimą, kiek save pamenu - negalėjau priimti savo kūno, negalėjau priimti savęs tokios, kokia esu. Vaikystėje buvau stambus vaikas. Labai. Kai pradėjau suvokti socialinius standartus, lyginti save su kitais aš nusikėliau į pragarą. Savo susikurtą pragarą, kuriame gyvenau daugiau nei dvidešimt metų.
Iš pradžių gėdijausi savęs. Tas gėdos jausmas taip giliai įaugęs, kad regis jis net pačiuose kauluose. Liūdna.
Prasidėjus paauglystei ir Panelės žurnalui patekus man į rankas - sužinojau apie dietas. Na, ir nuo kokių 12 metų sukausi šiame dietų, sportų, svorio kontrolės ir “REIKIA daryti tą ir aną” užburtame rate. Kilogramų skalė per tuos 25 metus vaikščiojo pirmyn atgal ne vieną kartą 20-30 kg diapozonu. Ir kas liūdniausia - nesvarbu, kiek aš svėriau - aš vis tiek sau nebuvau tokia, kuria galėčiau džiaugtis. Nesijaučiau gražia pati sau, nesvarbu, kad aplink žmonės matė visai kitą mano atvaizdą.
Užtrukau daugiau nei 20 metų, kad suvokčiau, jog esmė ne savęs keitime. Ne savo kūno keitime, o visa esmė Tavo mintyse ir požiūryje į save.
Sąmoningai pradėjusi stebėti mintis, ypatingai kalbos toną su savimi - aš išsigandau.
Aplankė nuostabos jausmas (blogąja prasme) - Kaip skirtingai aš kalbu su aplinkiniais žmonėmis ir su savimi?!? Aplinkiniams stengiuosi visada būti maloni, paguosti, kai kas nesiseka, o su savimi? Nuolatinė kritika savo atžvilgiu, reikalavimai iš savęs vis daugiau, geriau, labiau ir visaip kaip -iau. Mane pačią apėmė siaubas nuo mano minčių.
Tik pradėjus sąmoningai stebėti savo mintis - suvokiau, kokią didžiulę žalą sau darau.
Pradėjau imtis šių veiksmų:
Sąmoningai neigiamas mintis, piktą toną su savimi pradėjau keisti komplimentais, o įsakmų toną keičiu šiltu, atlaidžiu tonu. Jei kas nepavyko - sakau sau - viskas gerai, šiandien padarei taip, kaip galėjai geriausiai. Kitą kartą tau pavyks geriau. Taip, lyg kalbėčiau su savo vaiku ar kitu mylimu žmogumi. Iš pradžių buvo sunku. Vidinis kritikas ir sarkazmo ekspertas ėmė viršų - viskas atrodė nenatūralu ir dirbtina. Bet net dirbtinai keičiant mintis tai veikė. Vėliau pozityvios mintys bei šypsena sau, atlaidumas bei atjauta ateidavo natūraliai.
Ėmiau klausyti širdies ir intuicijos. Kaskart klausiu savęs, o ko nori mano širdis - ne protas. Vidinis balsas, širdis, intuicija, siela (žodis nesvarbus - pasirink tą, kuris artimiausias Tau) žino tai, ko Tau reikia, tai, kas Tau geriausia. Mes viską žinome ir jaučiame širdimi, tik dažniausiai apsimetame, kad negirdime to vidinio balso ir vadovaujamės racionaliu protu. Tad nors atrodo, kas protas rėkia kitaip, jis viską pagalvojęs ir paskaičiavęs ir t.t., aš vis tiek darau tai, ko nori širdis. Išgirdus žodį reikia - apsimetu, kad jo negirdžiu. REIKIA išvis stengiuosi išrauti su šaknimis iš savo gyvenimo.
Ir mano gyvenimas keičiasi. Net labai. Ir keičiasi į gerąją pusę.
Negaliu parinkti teisingų žodžių tam vidinės ramybės jausmui nupasakoti. Artimiausias jausmas lyg grįžus į Tėvų namus po ilgų klajonių. Ten kur tavęs laukia su šiltu obuolių pyragu, myli, apkabina ir tiesiog džiaugiasi tavo buvimu. Kai tik pajutau šį vidinį ramybės jausmą - išgirdau dainą Michael Kiwanuka dainą “Home Again”. Tai priėmiau kaip visatos ženklą, pasveikinimą - sveika sugrįžus namo!
P.S. Šią suknelę nusipirkau vakar. Ją mačiau ir prieš kelis mėnesius. Bet net nesimatavau, nes “ne mano” modelis - “matysis atsikišęs pilvas, likęs po nėštumo”. Anksčiau nebūčiau pirkus tokio modelio suknelės, o jei būčiau nusipirkus - tai ji sėkmingai gulėtų spintoje ir lauktų tų dienų, “kai sukūsiu”. Ir štai - aš su šia suknele ir dar rodausi jums. O svarbiausia - jaučiuosi labai graži pati sau.
P.S.S. Jei tik išdrįste - pasidalinkite savo patirtimi apie minčių higieną ir vidinį kritiką. Ar atradote meilės sau kalbos paslaptis? Man būtų labai įdomu išgirsti jūsų patirtis.
Su meile, Vaida.