Kai siela verkia
Šis įrašas apie tikro gyvenimo spalvas ir kaip dažnai jos skiriasi nuo socialinių tinklų spalvų.
Šį įrašą nufilmuoti pajutau didelį įkvėpimą ryte po atrodo įprastos gyvenimo situacijos, bet ji mane palietė labai giliai.
Vakar gavau draugės balso žinutę. Žinutėje buvo daug liūdesio, vidinio skausmo, ašarų ir noro tiesiog apsikabinti. Sako, - “Važiuoju namo ir verkiu. O kątik darbe šypsojausi ir vaidinau, kad viskas gerai.”
Pasikalbėjome, virtualiai apsikabinome. O atsisveikinant išgirdau tokią frazę, kuri surezonavo. - “Juk nepasakosi facebook’e kaip tau skauda ir liūdna”, sako ji. “Čia juk visi šypsosi, gyvena gerai, meilėjė ir džiaugsme, lyg pasakoje.”
Ir tai tiesa. Mes dažnai pamirštam, kad už žmonių kaukių yra siela, kuri dažnai jaučia ką kitą. Pamirštame, kad socialinėje erdvėje - taip pat tik žmonės, kurie irgi gyvena gyvenimus, kuriuose toli gražu ne tik šypsenos.
Aš savo ruožtu noriu pasidalinti savo gyvenimo situacija.
Šiomis dienomis laukėmė atsakymo iš Valencijos mokyklų (turėjom variantą A ir B), kurias aplankėme, susipažinome su jų metodika ir, kas svarbiausia tiko ir atitiko mūsų keliamus reikalavimus išsilavinimui bei šeimos vertybes. Regis, jau aiškus planas dėl tolimesnio gyvenimo sudėliotas, ir… po ilgiau nei savaičių nežinios gauname atsakymas, kad sorry, bet ne.
Tuomet susikirtas planas dūžta, žemė regis pradedi slysti iš po kojų.
Per tą vieną dieną ir pykomės, ir kaltinome tiek save, tiek vienas kitą, išgyvenom nusivylimą ir abejones - o gal išvis nelemta mums gyventi kažkur kitur, o kur dar kaltės jausmas prieš save, vaikus, kad juos po pasaulį tampom dėl kažkokių neaiškių svajonių. Protas triukšmavo. Garsiai ir daug.
Ką dariau, kad nurimčiau ir rasčiau atsakymą?
Visų pirma - leidau būti visom emocijom. Nebėgau nuo jų. Atsitraukiau nuo darbų ir kūrybos, nes nieko svarbiau nei mano savijauta - nėra. Išėjau pabėgioti. Nepadėjo. Buvo visko per daug.
Vakare tik priminiau sau ir vyrui - nieko svarbiau nei tai kad kvėpuojam - nėra. Nieko. Visa kita - tik detalės, kurias galima išspręsti.
O jos išsprendžiamos ramybėje.
Šiandien nuskambėjus žadintuvui 5 val., nesinorėjo niekur keltis, nuotaika slogi. Reikėjo valios išlipti. Bet prisiminiau - kad pirma pergalė ryte pasieja didelę tikimybę, kad ir visa diena bus sėkminga.
Popierius, tušinukas, muzika. Joga. Meditacija. Ir aš nurimau. Tuomet atėjo atsakymas, kogi nori mano vidus. Kuriame scenarijuje aš būsiu laiminga? Galime pasirinkti bet kurį iš daugelio kelių, galime sukurti daug santykių. Bet ar būsime juose laimingi? Štai jums lakmuso popierėlis - kaip gyventi ir ką rinktis. Teisingas pasirinkimas - tada kada būsi laiminga viduje.
Visi atsakymai slypi viduje, reikia TIK nurimti ir išgirsti save.
Tuomet siela nebeverkia.
Visas beveik 15 min. video žemiau. Video filmuotas be jokio makiažo, šukuosenų, ryte. Tai man simbolizuoja širdies apnuoginimą ir kaukių nusimetimą. Jei nors vienai jūsų reikėjo išgirsti šį video ir po jo jums pasidarys bent akimirkai lengviau - mano širdis džiaugsis.
Apkabinu visas, kurioms to reikia.
Gražios dienos, mielosios
Vaida